Celibatas

Ar Biblijoje pasakyta, kad Dievui tarnaujantys vyrai ir moterys negali kurti šeimos? Kruopšti Šventojo Rašto analizė rodo, jog taip nėra.

Žydų kunigams buvo leidžiama vesti. „Kunigas, tarp savo brolių vyriausias, ant kurio galvos išlietas patepimo aliejus ir kuris pašventintas vilkėti šventuosius drabužius, netaršys savo plaukų, neplėšys savo drabužių. Žmona jis gali imti tik moterį, kuri yra mergelė“ (Kunigų knyga 21, 10.13). Kunigai su savo žmonomis turėjo vaikų. (Išėjimo knyga 29, 4-9) „Aaroną ir jo sūnus atvesi prie Susitikimo Palapinės įėjimo ir nuplausi juos vandeniu. Tada paimsi drabužius ir aprengsi Aaroną tunika, efodo skraiste, efodu bei nuosprendžio dėklu ant krūtinės ir apjuosi jį meistriškai išausta efodo juosta. Uždėsi jam ant galvos turbaną ir pritvirtinsi ant jo šventąjį ženklą. Pasiimsi patepimo aliejaus, išpilsi jam ant galvos ir jį patepsi. Po to liepsi prieiti jo sūnums, apvilksi juos tunikomis, apjuosi juostomis ir uždėsi jiems kepures. Kunigo tarnyba bus jų amžinas įsakas. Tada įvesdinsi į kunigų tarnybą Aaroną ir jo sūnus.“ (Samuelio pirma knyga 1, 3) „Tas vyras kasmet eidavo iš savo miesto į Šiloją pagarbinti ir atnašauti aukų Galybių VIEŠPAČIUI. Ten du Elio sūnūs ­ Hofnis ir Finehasas ­ buvo VIEŠPATIES kunigai.“

Naujojo Testamento laikais diakonai ir vyskupai (vyresnieji, pastoriai) buvo vedę. „O vyskupas turi būti nepeiktinas: tik kartą vedęs, blaivus, protingas, padorus, svetingas, gebąs mokyti“ (Pirmas laiškas Timotiejui 3, 2).

Apaštalas Petras (kurį kai kas klaidingai laiko pirmuoju popiežium) taip pat buvo vedęs. Biblijoje skaitome: „Atėjęs į Petro namus, Jėzus pamatė jo uošvę gulinčią ir karščiuojančią. Jis palietė jos ranką, ir karštis paliovė. Toji atsikėlė ir galėjo Jam patarnauti“ (Evangelija pagal Matą 8, 14-15). Dar žr. Evangelija pagal Morkų 1, 30-31; „Simono uošvė gulėjo karščiuodama, ir jie tuojau apie tai Jam pasakė. Jis priėjęs pakėlė ją už rankos; karštis paliovė, ir ji galėjo jiems patarnauti.“ Evangelija pagal Luką 4, 38-39. „Iš sinagogos Jėzus atėjo į Simono namus. Simono uošvė labai karščiavo, ir namiškiai prašė jai pagalbos. Atsistojęs prie jos galvūgalio, Jis sudraudė karštligę, ir toji liovėsi. Tuojau atsikėlusi ji galėjo jiems patarnauti.“

Paulius leido suprasti, jog buvo vedę ir kai kurie kiti apaštalai, bei teigė, kad jie laisvai gali tai daryti. „Ar mes neturime teisės vedžiotis su savimi tikinčiąją moterį (žmoną), kaip ir kiti apaštalai ir Viešpaties broliai bei Kefas?“ (Pirmas laiškas korintiečiams 9, 5).

Šventajame Rašte aiškiai pasakyta, jog „Tebūna visų gerbiama santuoka ir nesuteptas santuokos patalas. O ištvirkėlius ir svetimautojus teis Dievas“ (Laiškas hebrajams 13, 4). Dievas jokiai visuomenės grupei nedraudžia kurti šeimos, o seksualinį amoralumą smerkia bet kuriuo atveju, nepriklausomai nuo žmonių užsiėmimo ar pašaukimo. Jis nepateisina nedorumo – ypač tų, kurie atstovauja Jam kaip tarnautojai. Žr. Jokūbo laiškas 3, 1; „Mano broliai, nesistenkite daugelis būti mokytojais. Žinokite, kad mūsų laukia griežtesnis teismas.“ Laiškas romiečiams 2, 19-24. „Esi įsitikinęs galįs būti aklųjų vadovas, švyturys tamsoje esantiems, neišmanančių mokytojas, kūdikių auklėtojas, turįs Įstatyme išreikštą pažinimą bei tiesą. Tai kodėl gi, mokydamas kitus, nepamokai pats savęs?! Kodėl, įkalbinėdamas nevogti, pats vagi?! Skelbdamas nesvetimauti, pats svetimauji?! Bodėdamasis stabais, pats apiplėši šventoves?! Giriesi Įstatymu, o paniekini Dievą, laužydamas Įstatymą?! Juk dėl jūsų, kaip parašyta, piktžodžiauja Dievo vardui pagonys.“

Santuoka yra šventas ryšys, ir Jėzus mokė, kad jos šventumas bei amžinumas turi išlikti nepažeisti. Jėzus teigė, jog santuokos įžadų sulaužymas yra vienintelis pagrindas skyryboms. Žr. Evangelija pagal Matą 19, 3-9. „Tuomet pas Jį atėjo fariziejų. Spęsdami pinkles, jie paklausė: ‚Ar galima vyrui dėl kokios nors priežasties atleisti žmoną?‘ Jis atsakė: ‚Argi neskaitėte, jog Kūrėjas iš pradžių sutvėrė žmones kaip vyrą ir moterį ir pasakė: Todėl vyras paliks tėvą ir motiną ir glausis prie žmonos, ir du taps vienu kūnu. Taigi jie - jau nebe du, o vienas kūnas. Ką tad Dievas sujungė, žmogus teneperskiria.‘ Tada jie klausė: ‚O kodėl Mozė liepė duoti skyrybų raštą, atleidžiant žmoną?‘ Jis atsakė: ‚Mozė leido jums atleisti savo žmonas dėl jūsų širdies kietumo. Bet pradžioje taip nebuvo. Taigi Aš jums sakau: kas atleidžia žmoną - jei ne dėl ištvirkavimo - ir veda kitą, svetimauja.‘“ Apstulbinti šių aukštų standartų, mokiniai Jam atsakė: „Tuomet mokiniai sakė: ‚Jei tokie vyro ir žmonos reikalai, tai neverta vesti‘“ (Evangelija pagal Matą 19, 10).

Šis klausimas paskatino Jėzų atskleisti tą gražią tiesą apie celibatą kaip apie ypatingą nedaugelio žmonių pašaukimą: „Jėzus atsakė: ‚Ne visi išmano tuos žodžius, o tik tie, kuriems duota išmanyti. Juk yra eunuchų, kurie gimė tokie iš motinos įsčių. Yra eunuchų, kuriuos tokius padarė žmonės. Ir yra eunuchų, kurie patys save tokius padarė dėl dangaus karalystės. Kas pajėgia išmanyti, teišmano‘“ (Evangelija pagal Matą 19, 11-12).

Visos šios Šventojo Rašto vietos rodo, kad:

Celibatas yra savanoriškas pasiaukojimas dėl Dievo karalystės, norint tarnauti Dievui, netrukdomam asmeninio šeimyninio gyvenimo pareigų bei problemų.

Bažnyčia neturi teisės įvesti privalomo celibato savo dvasininkams ar tam tikrai daliai narių.

Net tų žmonių, kurie yra profesionalūs Dievo tarnautojai, celibatas yra veikiau išimtis nei taisyklė.

Pasirinkusieji celibatą neturi teisės į seksualinius santykius – su niekuo ir niekada. Tikras celibatas implikuoja nesuterštos skaistybės praktikavimą. Dievo Žodis aiškiai skelbia: „Tokia gi Dievo valia - jūsų šventėjimas. Susilaikykite nuo svetimavimo! Kiekvienas jūsų teišmoksta laikyti savąjį indą šventai ir pagarbiai, nepasiduodamas nežabotiems geismams, kaip esti tarp pagonių, kurie nepažįsta Dievo“ (Pirmas laiškas tesalonikiečiams 4, 3-5).

Taigi matome, jog celibatas skirtas tiems, kuriems Dievas suteikia ypatingą malonę suvaldyti seksualinį geismą bei poreikį kurti šeimą. Toks viengungiškas gyvenimas priimtinas palyginti nedaugeliui ir yra pasirinkimas (arba pašaukimas) tik tarp individo ir Dievo; jo negali primesti kas nors iš šalies. Žr. Pirmas laiškas korintiečiams 7, 7-9. „Aš norėčiau, kad visi žmonės būtų tokie kaip aš. Bet kiekvienas turi iš Dievo savo dovaną, vienas šiokią, kitas anokią. Nesusituokusiems ir našlėms aš sakau: jie gerai padarys, pasilikdami tokie kaip aš. Bet jei negali susilaikyti, tegul tuokiasi. Verčiau tuoktis negu degti.“

Šventasis Raštas perspėja visus eilinius žmones ir tariamus religinius autoritetus, kad nedraustų tuoktis tiems, kurių moralė nepriekaištinga. „Dvasia aiškiai sako, kad paskučiausiais laikais kai kurie žmonės atkris nuo tikėjimo, pasidavę klaidinančioms dvasioms ir demonų mokslams, veidmainingiems melo skelbėjams, kurių sąžinė paženklinta įdagu, draudžiantiems tuoktis, liepiantiems susilaikyti nuo maisto, kurį yra sukūręs Dievas, kad jį su padėka priimtų tikintieji ir pažinusieji tiesą“ (Pirmas laiškas Timotiejui 4, 1; 3).

Šis draudimas tiesiogiai prieštarauja Dievo liudijimui, kad santuoka visais atžvilgiais yra garbinga. „Tebūna visų gerbiama santuoka ir nesuteptas santuokos patalas. O ištvirkėlius ir svetimautojus teis Dievas“ (Laiškas hebrajams 13, 4). Be to, jis sudaro sąlygas seksualiniam amoralumui. Žr. Pirmas laiškas korintiečiams 7, 1-2.9. „Atsakau į jūsų laišką. Gerai daro vyras, neliesdamas moters. Tačiau ištvirkavimui išvengti kiekvienas tegul turi sau žmoną ir kiekviena tegul turi sau vyrą. Bet jei negali susilaikyti, tegul tuokiasi. Verčiau tuoktis negu degti.“ Ir Pirmas laiškas Timotiejui 5, 14-15. „Taigi aš norėčiau, kad jaunesnės ištekėtų, turėtų vaikų, šeimininkautų ir neduotų priešininkui jokios progos jas koneveikti. Kai kurios jau nuklydo paskui šėtoną.“

Dievo Žodis tikrai yra patikimas, ir paklūstantieji jam eina tyrumo bei klestėjimo keliu. „Kiekvienas Dievo žodis ugnimi išmėgintas! Jis skydas tų, kurie juo pasitiki. Nieko prie Jo žodžių nepridėk, kad Jis tavęs nepapeiktų ir nelaikytų melagiu.“ „Nepridėkite nieko prie to, ką įsakau jums, ir neatimkite nieko, bet laikykitės VIEŠPATIES, jūsų Dievo, įsakymų, kuriuos jums nustatau“ (Patarlių knyga 30, 5-6; Pakartoto Įstatymo knyga 4, 2).